Žmogus, kurs save jaučia esančiu aš, tik tebus laisvas, kad jo veikimu, visu jo givenimu ne kitakas ir tik jo aš apsireikš, tas aš, kurs nieko darbo neturi su visokiais geidimais, visokiomis mintimis, bet yra branduolas, iš kurio spindi žmoniškumas. Ir žmogus tada nebebus tiktai laisvas bet dykas. Dykybė yra ta žmogaus būtis, kurioj žmogus nekliudomas gali apreikšti gryną savo asmenybę, savo esmės galią.
Dykybė nėra tiktai dalykas, kurs žmonėms prieinamas, bet ji yra žmoniškumo augimo viršūnė. Kūryba veda žmoniją, kad pagaliau ji visai skaidriai būtų regima givenime, kad tasai visai būtų nušviestas žmoniškumu. Ir tuo kūryba veda žmoniją dykybėn.
Iš tikrųjų žmogus ir gi tuomi yra, tarsi, verčiamas. Prieš kūrybos žengimą jis nieko padaryti negalės. Bet ne tai jam yra laisvės klausimas. Visas jo troškimas, būt laisvu, pareina vien iš to, kad kūryba žmogumi neša žmoniškumą, ir tasai juo dar neapsireiškia, kaip turėtų. Todėl žmogus iš tikrųjų ir nėra laisvas, galėdamas daryti, ko nori, bet tik tada, jeigu jis apreiškia savo esmę. Tuomet jis jaučiasi pilnai dykas. Todėl ir sakė Augustinas: Deo servire summa libertas, Dievui tarnauti yra aukščiausioji dykybė.
Ir visas gyvenimas tam dera, kad šitas kūrybos tikslas būtų pasiekiamas. Todėl žmonės tvarkydami savo santykius ir turėtų tuo tarnauti šitam tikslui. Gyvendami su viens kitu, žmonės turėtų vienas kitą šelpti, taip kad kiekvieno žmoniškumas tarptų ir augtų o ne būtų skaudžiamas.
Toks tvarkymas būtų tikslingas. Bet nebe paprastu būdu. Jau jis atsižvelgtų į tai, ko kūryba nori. Ir turėtų akyse giliausiąjį žmonių ilgesį, būtent laimę, laisvę, dykybę. Tam turėtų derėti visa, kaip žmonės gyvena.
Tik nereikėtų čia ką dirbtinai nustatyti. Netinka čia padaras, bet ūgis. Kas kūrybos žmogui teikta, tuo reikia prasidėt ir tuo ruožtu eiti tolyn.
Vydūnas.Tautos Gyvata. 1920m. 104-105 psl.