Mes su tais, su kuriais išsiskiriame medžiaginėje būties plotmėje, dabar esame, ir be to, žymiai žymiai artimesni, negu tada, kai jie buvo gyvi... Nes skaisti dieviškoji meilė nėra tiesiog žmogiškosios širdies gėlelė, jos šaknys-amžinybėje. Dvasinė šventoji meilė nemirtinga, ir Karma anksčiau ar vėliau atveda visus, kurie mylėjo vienas kitą tokia dvasine galia, į pakartotiną įsikūnijimą toje pačioje šeimos grupėje. Kartojame, kad meilė iki grabo ir po to, tegu ją vadina chimera, turi savyje magišką ir dieviškąją galią, kuri įtakoja ir gyvuosius... Ji pasireikš jų sapnuose, o kartais įvairaus pobūdžio įvykiuose-kada, tarytum, pati Apvaizda gelbsti ir apsaugo; nes meilė yra tvirtas skydas ir nežino erdvės ir laiko ribų.
E.P. Blavatskaja