LIETUVOS LIKIMĄ LEMIANČIOS TRYS RAIDĖS

Belieka tik skubiai ieškoti, kaip išvengti pasekmių. Ir šiuo atveju galima tvirtai teigti, kad balsavusieji apie pasekmes net nepagalvojo, lyg būtų stipriai apsvaigę nuo alkoholio ar narkotikų arba neatsipeikėję nuo hipnozės. Akivaizdžiai pasikėsinta į Konstituciją: ne tik į valstybinės kalbos įstatymą, bet ir į valstybės teritorinį vientisumą. Įdomiausia tai, kad jokio sveiku protu suvokiamo adresato, kam šis sprendimas būtų naudingas, nėra.

Visi Seimo nariai puikiai žino, kad pasaulyje asmenvardžiai ir vietovardžiai užrašomi tik valstybine kalba.

Nebuvo nė vieno atvejo, kad JAV pastovaus gyventojo arba piliečio statusą gaunantis lenkas būtų reiškęs pretenzijas ir reikalavęs užrašyti jo vardą ir pavardę originalo kalba, t. y. naudojant lenkiško raidyno abėcėlę.

Pavyzdžiui, vienas iš tėvų laiko save baltarusiu (gudu), kitas priskiria save nutautėjusiems lietuviams („mano senelė kalbėjo lietuviškai“), bet sulenkėjusiems tuo metu, kai šis kraštas buvo Lenkijos okupuotas, todėl buvimas ne lenku kėlė didelių asmens saugumo problemų. O šiandien toks asmuo kažkodėl skelbiasi esąs lenku. Bandymas užrašyti vardus ir pavardes taip, kaip buvo reikalaujama Vilniaus krašto okupacijos laikotarpiu, reikštų buvusios okupacijos įteisinimą.

Nėra nė vieno atvejo, kad Lietuva būtų reikalavusi, jog Lenkija pakeistų savo valstybinės kalbos raidyną. Lenkija taip pat negalėjo teikti tokio reikalavimo Lietuvai. Tačiau jau kuris laikas turime iki šiol neužprotestuotus, t. y. antikonstitucinius Administracinio teismo nutarimus, kuriais Lietuva buvo įpareigota savo piliečių pavardes dokumentuose užrašyti ne valstybine kalba.

Ir štai neseniai Administracinis teismas nusprendė, kad asmenys, dirbantys vietovėse, kuriose dauguma gyventojų laiko save ne lietuviais, mokėtų vietinę regiono kalbą. Kurią? Lenkų, rusų, baltarusių?

Tai reiškia ne ką kitą, kaip valstybės teritorijos vientisumo pažeidimą. Tai reiškia, kad nebeskatinama valstybinės kalbos nemokančių piliečių integracija į valstybės gyvenimą. Jau dabar matome, kad šių regionų gyventojai nuolat naudojasi Lenkijos ir Rusijos televizija bei kitomis žiniasklaidos priemonėmis, t. y. pastoviai gyvena kitų valstybių informacinėje erdvėje.

Tai reiškia, kad sudaromos prielaidos masiniam lietuvių tautybės asmenų išvarymui iš Vilniaus krašto, nes kas gali likti vietovėse, kuriose negali susirasti darbo. O tai ne kas kita, kaip 1989-1991 metų „autonomininkų“ užmačių įgyvendinimas.